Aš išpjoviau tavo širdį, tu šauki, bet nieks negirdi
Tu žinai, juk tu žinai, tavo mylimasis mirė ir tu patirk, ką jis patyrė
Tu žinai, juk tu žinai, tu nereikalinga niekam net plona kaip ilgas sliekas
Tu šauki, o jis vėl pjauna, vėl iš naujo tave jauną
Tavo akys nuodėmingos, aš jas matau ir tu matai
Tavo mintys paslaptingos, bet aš jas skaitau ir tu skaitai
Tavo storos trumpos kojos, nežinau ar tu žinai,
nesulauks šviesaus rytojaus, kekše dirbsi amžinai
0 mus išgąsdint gali, nebent kai tu pro šalį su savo šluota
parskrendi namo