Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiosios tėvynės !
Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus
Lauks teismo dienos paskutinės.
Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas
Kad laužo užrūstintas vėjas;
Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras,
Antros neišmels apgailėjęs.
Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai:
Jie mylimą Lietuvą gina;
Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai
Vainiką iš deimantų pina.
Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens:
Baltveidės oi verks, nes mylėjo !
Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens,
Kiek priešų ten kraujo tekėjo.
Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus
Ir priešų sulaužė puikybę:
Už devynias marias, už tamsiuosius miškus
Išvarė kryžiuočių galybę.
Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų,
Kai duobę kareiviai ten kasė,
Ir paguldė daug brolių greta milžinų,
O Viešpats jų priglaudė dvasią.
Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiausios tėvynės!
Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus
Lauks teismo dienos paskutinės !
Pirmą kartą eilėraštis publikuotas 1895 m. rinkinyje „Pavasario balsai“.
Tekst oryginalny należy do kunigasa Maironisa i został opublikowany po raz pierwszy w 1895 r. w czasopiśmie "Głosy wiosny"...